This is Photoshop's version of Lorem Ipsn gravida nibh vel velit auctor aliquet.Aenean sollicitudin, lorem quis bibendum auci. Proin gravida nibh vel veliau ctor aliquenean.

FOLLOW ME ON INSTAGRAM

+01145928421
mymail@gmail.com

Blog

DAUG PORŲ MANO, JOG SVARBIAUSIA, KAD VYRAS PADARYTŲ KARJERĄ

„Mūsų organizacijoje vadovų žvaigždžių nerasite. Čia vadovas turi būti vienas iš komandos, pasiraitoti rankoves ir kartu su ja siekti rezultato, visuomet būti per žingsnį priekyje ir drąsiai, su didele energija burti komandą judėti pirmyn“, – įsitikinusi Arminta Saladžienė, pasaulinės finansinių paslaugų ir technologijų lyderės „Nasdaq“ vertybinių popierių paslaugų vadovė, viceprezidentė. Geras jos humoro jausmas ir asmenybės šiluma primena, kad vadovo – išlaikančio distanciją, mėgstančio statusą, agresyviai siekiančio tikslo – įvaizdis keičiasi. Ko gero, svarbiausias iš Armintos išgirstas lyderystės patarimas – svarbu ne tik pasiekti gerų rezultatų, svarbu, kaip juos pasieksi: statydamas tiltus ar juos degindamas.

Jūsų dėka Vilniuje įkurtas „Nasdaq“ Technologijų ir verslo kompetencijų centras, šiandien jis turi jau 300 darbuotojų. Viešėdama Vilniuje, „Nasdaq“ vadovė Adena Friedman pasakojo, kad iš pradžių tiek Švedijoje, tiek JAV, Niujorke, buvo manoma, jog tai – mažesnių kaštų („low cost“) centras, o dabar paaiškėjo, kad – didelės kompetencijos ir efektyvumo („high performance“). Kas lėmė sėkmę?

Versle ar dirbant vadovu svarbu suprasti, kad nėra galutinio taško. Gali tik vertinti praeitį arba dabartį, bet tai nereiškia, kad rytoj išliksi toks pats, todėl negali užmigti ant laurų. Kas lėmė sėkmę iki šiol? Žmonės. Manęs klausia: „Kaip atsirenkate darbuotojus, kaip pamatote ar pajau
iate, kad jiems tiks įmonė, jos kultūra ir jie organiškai įsilies į kolektyvą?“ Mes bandome sau įvardyti, kas, be objektyvių kriterijų, mums padeda tą abipusę atitiktį įžvelgti, nes labai daug lemia, kokie žmonės ateina, kokių gali pritraukti į savo organizaciją. Tarp darbuotojų įsitraukimo ir produktyvumo, kūrybingumo yra glaudi koreliacija. Pirmiausia žmogus privalo turėti stiprią motyvaciją. Kitas klausimas, ar turi reikiamų intelektinių gebėjimų, patirties, žinių. Bet viskas prasideda nuo požiūrio, ambicijų, noro žengti papildomą žingsnį, įdėti daugiau pastangų, azarto. Mums pavyko sukurti tokią bendrą azarto atmosferą, ir mes, Vilniaus komanda, norime parodyti pasauliui, kad galime. Ir galime ne prasčiau negu Londonas, Stokholmas ar Niujorkas. Vienas paskutinių mūsų Technologijų ir kompetencijų centro darbų – bendras projektas su „Citibank“, kuriame pritaikyta blockchain technologija atliekant atsiskaitymus vertybiniais popieriais ir pinigais. Toks katarsis apima, kad žmonės, gyvenantys Vilniuje, turi galimybę kurti ir dalyvauti pačiuose aktualiausiuose, pasaulio rinkas keičiančiuose projektuose, dirba su naujausiomis technologijomis. Lietuvos, Vilniaus komandos vardas skamba Niujorke, San Fransiske. Tai labai motyvuoja, tai yra variklis. Kalbant ekonomikos terminais, akivaizdu, kad nebeesame mažų atlyginimų šalis, jei lygintumės su Azijos valstybėmis, pavyzdžiui, Indija. Esmė nėra absoliutūs skaičiai, darbuotojo atlyginimas, esmė yra santykis, kokia vertė sukuriama už mokamus pinigus. Jeigu mūsų kaštų komponentas auga, viskas gerai – juk visi nori, kad būtų didesni atlyginimai, aukštesnis pragyvenimo lygis, didesnė gerovė, bet tada turime kurti vis didesnę vertę, į tai ir orientuojamės.

Ar teko įrodinėti, kad moteris gali vadovauti finansų sektoriui? Ar galite sakyti, kad Jūs pati turėjote lygias galimybes su vyrais siekti vadovės karjeros?

Prieš akis iškyla 1997–1998 metai, kai nuėjusi į kokią finansų konferenciją matydavau tik vyrus juodais kostiumais ir vos vieną kitą moterį. Važiuodavau į pasaulio, Europos biržų asamblėjas, ten būdavo vien vyrai, ypač iš tradicinių išsivysčiusių šalių. Tada susimąstydavau – ar čia viskas gerai? Vėliau bankų ir draudimo sektoriuose atsirado daugiau vadovių – lūžis įvyko. Sheryl Sandberg knygoje „Lean In“ radau puikiai pažįstamą epizodą: vyksta susitikimas, stovi dvi eilės kėdžių, vietų prie stalo neužtenka, ir ji stebi, kaip moterys natūraliai užima antrąją eilę. Man lyg koks skambutis nuskambėjo, kad tikrai, ypač karjeros pradžioje, taip būdavo. Todėl dabar pati sąmoningai kviečiu moteris sėsti pirmoje eilėje prie stalo. Su pasigėrėjimu ir pozityviu pavydu žiūriu į tas, kurios sako: „Aš visą laiką žinojau, kad būsiu vadovė, aš galiu. Žinojau, kad ir kiti įsitikins, jog aš sugebu.“ Tai ne apie mane (juokiasi). Mano ambicijoms užaugti tikrai reikėjo didesnio pasitikėjimo savimi. Jis augo palaipsniui. Kai pradėjęs nuo mažesnių dalykų sulauki padrąsinimo, įvertinimo, kad gerai atlikai užduotį, pasiūlei puikią idėją, kai matai, kad kiti žmonės nori su tavimi spręsti sudėtingas užduotis, pasitikėjimas natūraliai didėja. Mano ambicijoms užaugti tikrai reikėjo didesnio pasitikėjimo savimi. Jis augo palaipsniui. Mes, moterys, labai griežtai save vertiname. Sakoma, vyrus samdo pagal potencialą, o moteris vertina pagal tai, ar jau šiandien yra pasirengusios darbui. Mums reikia keisti mąstymą, visi turime galvoti apie potencialą ir galimybes. Kitas žingsnis siekiant karjeros turi būti iššūkis, tad negali būti jam visiškai pasirengęs. O ką reiškia iššūkis? Kai atrodo, kad turiu reikiamų savybių, patirties, žinių, kurios tinkamai nukreips, bet yra dalykų, kurių turėsiu išmokti, turėsiu įgyti naujos patirties. Būtent taip reikėtų vertinti naujas galimybes. Tačiau toks mąstymas atsiranda su patirtimi.

Lietuvės moterys išsilavinusios, puikiai baigia universitetus, tačiau, žiūrint į aukščiausių vadovų pozicijas, dominuoja vyrai. Kodėl taip yra?

Mūsų įmonė Lietuvoje turi apie 300 darbuotojų, lygiai po 50 procentų vyrų ir moterų. Žiūrint į vadovaujamas pozicijas Lietuvoje, iš devynių vadovų šešios yra moterys, vadinasi, kaip tik trūksta vyrų balansui atkurti. Persvara į bet kurią pusę nėra labai tvari. Kalbant apie vidurinės grandies vadovus, Lietuvoje moterų dar palyginti daug, bet žiūrint į aukščiausio lygio vadovių, ypač vidutinių ir didelių įmonių, statistiką darosi liūdniau. Mes visi paroje turime 24 valandas. Visi. Šiuo požiūriu esame absoliučiai lygūs. Klausimas, kaip paskirstome laiką. Neretai vadovas vyras laiką paskirsto taip: „Dabar esu vadovas, po darbo man reikia pasportuoti, atgauti jėgas, skirti laiko pomėgiams ar nueiti į vadovų klubo susitikimą.“ Vadovė moteris, atlikdama darbus, galvoja: „Nepamiršti užrašyti vaiką pas gydytoją, kas jį paims iš būrelio“, ir panašiai. Kalbu apie tai, kuo užimta tavo galva, ar turi tokią prabangą darbe, būdama vadovė, galvoti tik apie darbą, maksimaliai susikoncentruoti. Užsienio kolegės dažnai pabrėžia, kad galėjo siekti karjeros, nes vyras pasirinko tam tikrą laiką būti namuose. „Nasdaq“ vadovė Adena dviejų vaikų susilaukė labai anksti. Iš pradžių „Nasdaq“ jai leido dirbti pusę dienos, paskui dešimt metų jos vyras dirbo pusę dienos. Ką tai rodo? Kad kiekvienas gali pasirinkti. Tiesiog abiem partneriams reikia tolygiai pasidalyti rūpesčius ir atsakomybę arba vienam iš jų tam tikru gyvenimo etapu prisiimti daugiau atsakomybės vienoje ar kitoje srityje. Negali būti žaidimo į vienus vartus, nes tada šeimos santykiai išsisemia, atsiranda vadovo ir aptarnaujančio personalo vaidmenys. Moterys tikrai turi užtektinai gebėjimų, ambicijų, bet dauguma apmąsto ir įvertina karjeros kainą. Be to, jaučiamas tam tikras visuomenės spaudimas, ypač neigiamas vyresnės kartos požiūris į karjeristes. Jaunesnės kartos požiūris į moterį, dirbančią ir siekiančią karjeros, gana palankus. Žinoma, kitose srityse ji irgi turi susitvarkyti. Jums nebūtų sunku prilipdyti supermoters įvaizdį: atsakingos pareigos, darni šeima, visuomeninė veikla, visada elegantiška ir viską spėjanti. Būti tobulai – taip pat stereotipas, kaip ir vyrui – būti uola ar petimi, į kurį visuomet galima atsiremti.

Skaitykite daugiau: www.moteris.lt

POST A COMMENT